Jau gerokai įsibėgėja ateinančių metų vestuvių planavmias. Be abejo – visi nori, kad jų šventė būtų įsimintina, viskas pavyktų sklandžiai ir apie ją artimieji kalbėtų bent iki Šv. Kalėdų. Taip ir bus, jei viską tinkamai apgalvoję dar ir įgyvendinsite. Deja – žmonėms, kurie pirmą kartą organizuoja tokią šventę – pakankamai sudėtinga susigaudyti begalėje sričių – reikia išsirinkti datą (lis-nelis? Bus šalta ar karšta?), vietą, maitinimą, vedėją, Dj ar muzikos grupę, dekorą ir tt. Manau, kad per eilę metų sukaupiau šiek tiek patirties, todėl šiandieną ja galiu pasidalinti ir su kitais – galbūt kažkam mano pastebėjimai pasirodys teisingi ir padės apsispresti dėl vienų ar kitų dalykų. Aišku, gali būti, neparašysiu nieko naujo, ką jau galima rasti kitų vedėjų ar autorių straipsniuose – bet - vis tiek – sudėjus keletos skirtingų žmonių patarimus, galima susidaryti visai neblogą vaizdą.

Taigi – šiuokart apie šventės vietą. Iš kart pasakysiu man patinkančią frazę – skonis draugų neturi – taigi – šventės vieta, kaip ir visa kita, skonio reikalas. Bet be skonio yra ir tam tikri paprasti, žemiški dalykai į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Aš šventės vietos paiešką pradėčiau nuo svečių sąrašo sudarymo - žinant kiek šventėje bus svečių – daug paprasčiau įsivaizduoti erdvę, kurioje tiek svečių jausis patogiai – ties sėdėdami, tiek norėdami išeiti, tiek šokdami ar šnekučiuodamiesi. Mano vienas svarbiausių patarimų – stenkitės išsirinkti tokią vietą, kurioje visas vestuvių veiksmas galėtų vykti toje pačioje erdvėje – vadinasi salė turi būti pakankamai erdvi, kad joje tilptų staliukai, o svečiai, pakilę nuo jų, toje pačioje salėje galėtų ir šokti. Jei planuojate saldų stalą – jo taip pat nederėtų iškelti kažkur kitur. Apie alaus barą čia nekalbėsiu, nes ruošiuos jam skirti atskirą rašinėlį J. Taigi – norint iš ties smagios, emocijų prasme augančios šventės, jos negalima organizuoti per kelias sales – žmonių gainiojimas iš vienos salės į kitą, patikėkite manimi – labia nepatogus dalykas, tikrai trukdantis slandžiai užauginti šventę. Kodėl? Pabandysiu savo pasisakymą pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais. Aš, pavyzdžiui, būdamas renginiuose nemėgstu ir nenoriu dalyvauti žaidimuose, bet stebėti, kaip dalyvauja kiti – man patinka. Bet aš noriu stebėti patogiai – sėdėdamas ten, kur mane pasodino jaunieji – stebėdamas galėsiu paragauti salotų ar gurkštelti vyno – gal net persimesti vienu kitu žodžiu su šalia sėdinčiuoju apie tai, kaip sekasi žaidime dalyvaujantiems. Stebėti, aišku, aš galiu ir tuo atveju, jei šventė vyksta per dvi sales, bet – man reikės iki jos nueiti, kadangi ta salė, greičiausiai, bus numatyta šokiams, joje vargu ar bus kur prisėsti. Taigi, nuėjęs ten, turėsiu ramstyti sienas, bandydamas patogiai įsitaisyti, Negana to – salotų jau neatsinešiu – geriausiu atveju prigriebsiu alaus bokalą – kad turėčiau ką veikti. Bet gali būti, kad aš tos salės ir nepasieksiu – pakeliui, vykstant visuotinei migracijai, mane gali patraukti koks kitas svečias, kuris pasiūlys parūkyti – prisipažinsiu – greičiausiai susigundyčiau. Juk žaidime aš dalyvauti nesiruošiu – noriu tik pažiūrėti į kitus – gal geriau parūkysiu – o jei taip pat nuspręs padaryti 5 ar 10 svečių? Pakeliui dar pora užsuks į wc. Garantuoju – kelios tetos ir dėdės liks pirmojoje salėje valgyt salotų – gal nenugirdo, gal nesuprato, kas ten bus, gal tingi, o gal paprasčiausiai nenori. Vestuvės suskaldytos, kažkas rūko, kažkas valgo, kažkas wc pasižiūri, kaip atrodo šventei įsibėgėjus. Vedėjas, jau, aišku, toje kitoje salėje per mikrofona mandagiai kalba susirinkusiems keliems svečiams: “Ponios ir ponai, tie kurie lauke ar kur kitur – labia prašau, nepraleiskite progos pamatyti tai, kas netrukus įvyks”. Na ar kažką panašaus jis tikrai pasakys. Tik ar jį kas girdės – nežinia. Sakysite – vedėjo reikalas yra visus visur suvedžioti – paprieštarausiu. Mano galva – svečiai vestuvių metu neturi jaustis kaip ganoma avių banda, tuo tarpu vedėjas turi dirbti ne piemeniu, o šventės vedėju. Deja – esant skirtingoms erdvėms – to išvengti neįmanoma. Ir visada atsiranda burbančių: ”Varinėja čia mus pirmyn atgal”… Leisiu sau drąsiai teigti, jog tuo atveju, kai visas šventinis vakaras telpa vienoje erdvėje – vaizdas ir jausmas būtų visai kitoks. Net ir tie, kurie nedalyvauja žaidimuose ar nenori šokti – jaučiasi esą veiksme. Žiūrėk, gal išgirdęs gerą dainą ir matydamas, kaip smagiai šoka kiti, net ir tas kuris labai retai šoka – prisijungs. Nes patogu. Nes viskas vietoj. Nes viską matau ir girdžiu.

Renkantis vietą, mano galva, taip pat labai svarbu ten dirbantis personalas. Restoranuose ši bėda neaktuali, tačiau kaimo turizmo sodybose vis dar pasitaiko. Nežinau, kaip kitiems, bet asmeniškai man, tikrai nekaip atrodo, kai elegantiškai išpuoštoje salėje ima sukiotis ne profesionalūs padavėjai, o ta pati šeimininkė, kuri pora parų prieš tai triūsė virtuvėje. Prijuostė gal net su vienu kitu kleckeliu, o ir susikalbėti su tokiomis, neretai, sudėtinga. Nes pasakius, jog karšti turėtų būti išnešami su lyg žodžiais „Taip ir taip ir taip“, ji atsako – „Aš jau 500 vestuvių maitinau, nepasakokit, kaip man daryt“. Ir, aišku, tuo metu, kai visi svečiai kelia pirmą bendrą tostą už jaunųjų gražų vedybinį gyvenimą, ji bando prasisprausti svečiams tarp alkūnių su kotletukais lėkštėse. Ji geriau žino. Ji 500 vestuvių pamaitino.

Garsas ir jo kokybė, turbūt sutiksite – taip pat labai svarbu visos šventės metu. Deja, retas verslininkas, statydamas pokylių salę apie tai pagalvoja. Didžiausias mūsų – Dj, vedėjų, muzikantų priešas – patalpa su daug langų ir grindimis, išklotomis plytelėmis. Taip – šeimininkui patogu jas prižiūrėt – nesutryps jų svečiai, turbūt, net ir per 100 metų. Bet garsas tokioje vietoje – lyg sporto salėje. Turbūt ne vienam yra tekę, subjurus orui, mokyklos laikais rugsėjo pirmąją pasitikti sporto salėje – prisiminkite – kai direktorius sakė kalbą per mikrofoną suprasti buvo sunku, nes viskas labai aidėjo. Garsas net vargino. Taigi – kažkas panašaus bus ir tokioje salėje. Tiesa – į šį punktą per daug dėmesio nereikėtų kreipti dėl vienos paprastos priežasties – Lietuvoje nėra daug salių, kurios turėtų medines grindis. Taigi, renkantis pagal grindis variantų liktų tikrai nedaugJ Arba jie bus kitame Lietuvos gale. Visgi – jei visa kita tinka, o ir grindys medinės ar šeimininkas kitom medžiagom yra pagalvojęs apie garso akustiką – jums pasisekė. Vakaro metu muzika skambės kokybiškai, o ir kalbantįjį suprasti bus nesunku.

Apibendrinat būtų galima pasakyti – rinkdamiesi šventės vietą pagalvokite – ar jūsų vestuvių vizija įmanoma šioje vietoje. Ar joje jaučiatės gerai? Jei pliusų daugiau nei minusų – valio – šventės vietą jau suradote.

Birželio pirmą dieną teko būti Svetlanos ir Tomo vestuvėse, kurios vyko jaukiame restoranėlyje (mažybinė forma pasirinkta todėl, kad jis mažas :) ), Vaidilutės gatvėje, Vilniuje. Jo pavadinimas – „VAIDILUTĖS 24“.  Apie patį restoranėlį nėra ką daug rašyti – viskas ten visai gerai: jauku, gražu, skanu. Tiesa – vienintelis, mano, kaip renginių vedėjo akimis žiūrint, minusas –  jau anksčiau minėta - vietos stoka. Svečiai susodinami patogiai, praėjimui vietos lieka, tačiau šokiams – nelabai. Aišku, šį minusą atpirkti gali labai jauki terasa su nuostabiu vaizdu į didelę pievą ir už jos esantį mišką – ypač, jei svečiai nemėgsta šokti – grožėtis atsisėdę tikrai turės kuo.

Taigi – dabar apie tai, dėl ko čia ir rašau. Vienos pertraukėlės metu, kai svečiai jaukiai įsitaisė terasoje, pievoje pasirodė mago rūbais apsirengęs šventės vietos savininkas, kuris pasveikino jaunuosius ir visus svečius pakvietė išbandyti pramogą – „Meilės burbulai“. Kaip supratau, jis turėjo savadarbį muilo burbulų pūtimo „aparatą“ – pagalys, ant kurio galo pritvirtinta storoka virvė ir ji prikonstruota taip, kad vienas jos galas tvirtai laikosi prie to pagalio, o kitą galima traukti pirmyn – atgal. Procedūra nesudėtinga – virvę pamirkai į kibirą (svečiai sakė, kad jame vanduo maišytas kiekvienam tikrai žinomu „feiriu“), tada ištrauki ir neskubant trauki vieną virvės galą, bei pats judi, kad į kiaurymę tarp dviejų virvių prasiskverbtų oras – rezultatas – paskui tave ima vilktis nuolat didėjantis muilo burbulas. Kokio dydžio muilo burbulą pavyks padaryti – sėkmės ir, spėju, šiek tiek įgūdžių reikalas, bet, šių vestuvių svečiams sekėsi tikrai gerai.

Prisipažinsiu – iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į šią pramogą, tačiau vos svečiams pradėjus į orą leisti didžiulius burbulus, nejučiom žvilgsniu įsitraukiau ir aš. Įdomumo dėlei „nuėmiau laiką“ – kiek svečiams tai bus įdomu – rezultatas – su malonumu jie burbuliavo gerą pusvalandį.

Įtarių – tokios pramogos tiekėjų Lietuvoje yra ir daugiau – ne vien „VAIDILUTĖS 24“ restorano savininkas, todėl, švenčiant vestuves, krikštynas ar kokią kitą progą lauke – tikrai siūlyčiau išbandyti. Nagingesni žmonės ir patys nesudėtingai pasidarys reikiamą įnagį milžiniškų burbulų leidimui į orą. Taigi – gerų Jums „Meilės burbulų“ Jūsų šventės metu :)

Kaip ir minėjau kiek anksčiau, pamatęs įdomią, tinkamą vietą, grupę, pramogą vestuvėms, pasistengsiu trumpai apie tai parašyti – nepraėjus nei dvejiems metams nuo pažado – imu jį vykdyt :)

2013 05 11 teko dalyvauti puikių žmonių – Sandros ir Giedriaus vestuvėse. Smagūs jaunieji, smagūs svečiai ir, žvelgiant iš šono, atrodė, kad šventė iš ties yra tokia, kokios pageidavo jaunieji.

Turiu pastebėti, kad prie bendros atmosferos svariai prisidėjo geras šventės vietos pasirinkimas – vestuvės vyko Babtyno – Žemaitkiemio dvare. Internete daugiau informacijos sužinosite apsilankę adresu www.senasdvaras.lt .

Nors vietomis dvaras jau po truputį prašosi restauracijos – pokylio salė savyje slepia kažkokį neapsakomą žavesį. Be to – ji pakankamai erdvi, todėl svečiai šventės metu gali jaustis patogiai – nereikia sėdėti susispaudus, norint išeiti – nereikia grūstis, prašyt pasikelti iš savo vietų kitų svečių. Dar vienas didelis pliusas – salė pakankamo dydžio, tad joje puikiai telpa staliukai ir lieka tikrai pakankamai vietos svečių šokiams. Retas atvejis – salėje yra scena – todėl muzikinei grupei ar Dj nereikia groti palindus kur po laiptų ar įsikūrus mažame kampelyje.

Negaliu nepaminėti ir dvare dirbančio personalo – iš ties – tai profesionalų komanda. Viskas padaroma laiku ir vietoje – be vėlavimų, be klausimų: „Kodėl?“, be žodžių: „Ne, negalime“, „Ne – neįmanoma“.

Pirmą kartą lankiausi šioje vietoje, bet įspūdžiai liko tikrai geri – manau, kad svečiams švęsti, o aptarnaujančiam personalui tinkamai atlikti savo darbą – tai tikrai puikiai tinkama vieta.

Šiandieną, Ievos ir Tomo švente pradėjau dar vieną vestuvių sezoną. Ačiū Ievai ir Tomui, bei jų svečiams už gražų vakarą!

Noriu tikėti, jog prieš akis dar daug gražių, jaukiai pašėlusių, nuotaikingų ir įsimintinų vakarų laukia šiais, 2013 metais!